Vilniaus kava – proga paragauti, kas buvo vilniečio puodelyje prieš šimtmečius.
Vilniui minint 700-ąjį gimtadienį drauge su gastronominio paveldo tyrinėtoju prof. Rimvydu Laužiku sukūrėme specialų sostinės istorinės kavos receptą. Siekiant atkartoti skonį šiai Vilniaus kavai buvo užsakyta speciali siunta kavos pupelių iš Brazilijos, gėrimas pagardintas cikorija, cukrumi, ruošiamas kartu su pienu ir grietinėle. Gastronominio paveldo tyrinėtojo R. Laužiko žinios padėjo atrasti kavos skonį, kuris bus priimtinas šiuolaikiniam žmogui, tačiau atspindės ir tai, kas artima Vilniui istoriškai. Diskutuodami apie istorinius receptus, atsisakėme idėjos atkartoti šaltiniuose aprašomą įprastą kavos kartumą ir kartu perdėtą saldinimą, kuris jau nėra priimtinas šiuolaikiniam žmogui. Kūrėme istorinę kavą, kuri tiktų šiandienai.
„Koks buvo XVIII a. pab. – XIX a. kavos skonis galime suprasti iš gastronomijos knygų, atsiminimų ir literatūros kūrinių. Žymus poetas Adomas Mickevičius savo poemoje „Ponas Tadas“ (išleistoje 1834 m.) gerą kavą aprašė taip: „…anglies juodumo, gintaro skaidrumo, mokos kvapnumo, medaus tirštumo. Ir visi žino, ką kavai reiškia gera grietinėlė…“, –– žinomą kūrinį cituoja profesorius.
Kaip pasakoja profesorius, to laikotarpio kavos gaminimo receptai patvirtina poeto aprašymą. Gėrimas buvo verdamas kur kas didesniu kavos ir vandens santykiu, nei įprasta dabar. XVIII–XIX a. buvo normalu maišyti 350 mililitrų vandens ir 100–125 gramus skrudintos susmulkintos kavos. Pats gėrimas buvo virinamas ilgai (mažiausiai 6–10 minučių, kartais – net pusę valandos). „Tamsumo ir specifinio skonio kavai galėjęs suteikti ir dar vienas vietinis ingredientas. XIX a., Vilniuje išleistoje, vienoje populiariausių ano meto gastronomijos knygų, „Lietuvos šeimininkėje“, Anna Ciundziewicka pateikė receptą kaip geriausia skrudinti kavą. Ji rašė: „…geriausiai kavai reikia imti ¼ dalį skrudintų cikorijos šaknų <…>. Jos turi būti taip pat skrudintos kaip ir kava: nesudegę, bet ir ne drėgnos….“. Tokią kavą dauguma žmonių gėrė su grietinėle ir cukrumi“, – to meto kavos ruošimo ypatybes akcentuoja prof. R. Laužikas.
Kavos kelias
Kaip pasakoja istorikas prof. R. Laužikas, kavamedis iki šiol randamas savo tėvynėje, Etiopijoje, tačiau kelias nuo laukinių kavamedžių iki dabartinės kavos buvo ilgas. „Išskirtinė vieta šioje istorijoje tenka Jemenui ir Mokos uostamiesčiams bei visai Osmanų imperijai. Ko gero dėl to, kad islamas draudė vartoti alkoholį, jie kaip pakaitalą sukūrė kavos gėrimo kultūrą“, – akcentuoja profesorius.
XVI a. pab.–XVII a. pradž. kava iš Osmanų imperijos pradeda plisti į Abiejų Tautų Respubliką (Lenkijos ir Lietuvos valstybę). Populiarinant šį gėrimą ypač nusipelnė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis. „Jis buvo tikras kavos gourmet ir anų laikų šio gėrimo influenceris. Karalių kopijavo didikai, didikus – mažiau turtingi šliachtičiai ir turtingi miestiečiai, o šiuos – visi kiti valstybės gyventojai. XVIII a. Vilniaus miestiečių namuose jau randame kavos paruošimo ir gėrimo įrankių. Tuo laiku mieste kuriasi pirmosios kavinės, o priemiesčiuose – kava prekiavusios karčemos – kafenhauzai“, – apie kavos istoriją pasakoja profesorius.
700 YOUNG VILNIUS LATTE – senųjų Vilniaus kavos tradicijų nauja interpretacija. Ragaukite tiek karštą, tiek šaltą visose Vilniaus kavinėse.
Vilniaus 700-ojo gimtadienio progos įkvėpti, pristatome riboto leidimo sostinės kavą namams. Kad rytus pradėtume su tiek jėgų, kiek turi Vilnius.
Įsigykite Vilniaus kavinėse arba mūsų e-parduotuvėje.