Ankstyvą ir saulėtą pavasario rytą vaikščiojau po bundantį Vilnių ir pamačiau iš tolo kviečiančią užeiti vietelę. Man pravėrus duris mane pasveikino merginos už prekystalio šypsena. Viskas buvo taip gražu, kad žvalgiausi aplinkui, ir galvojau – o kur gi aš čia papuoliau?
Laukdama eilėje apsidairiau aplinkui. Mano akis patraukė ryškios, jaukią aplinką sukuriančios dekoracijos. Žiūrėjau į jas galvodama, kaip puikiai jos atrodo, nors buvo visai ne naujos, o padailintos ir išsaugotos per renovaciją, kad be reikalo nebūtų išmestos ir perkamos naujos. Žvilgtelėjau už prekystalio į ten stovinčią įrangą. Įmantrūs aparatai šnypštė ir ruošė kiekvienam klientui jų mėgstamiausią puodelį kavos. Ten buvo ir šaldytuvas, kuris pagal naujausius reikalavimus taupė energiją uždaromis durimis. Šalia dar buvo naujoviška krosnis, kuri leido šaldytą produkciją pašildyti klientui užsisakius. Šis sprendimas stipriai mažino nurašomų prekių kiekį, nes jų nereikėdavo šildyti iš anksto, nežinant, kiek bus nupirkta. Visi šie aparatai stovėjo ant ąžuolinio stalviršio, kuris buvo ilgaamžiškas ir atsparus įbrėžimams ir greitam nusidėvėjimui. Maža to, visa įranga naudojo iš saulės parkų atkeliaujančią elektrą.
Mergina už prekystalio pasilenkė ir iš plastikinės daugkartinio naudojimo dėžės į vitriną pradėjo krauti tą dieną iškeptus sumuštinius. Tada kurjeris surinko dėžes, ruošėsi vežti pristatomas prekes į kitas prekybos vietas. Mergina pasisveikino priimdama mano užsakymą. Per savo įvadini pokalbį šioje darbo vietoje ji buvo supažindinta su įmonės vertybėmis ir tvarumo strategija. Skirtingos tvarumo iniciatyvos buvo jos kasdienio darbo dalis. Ji taupiai naudodavo elektros ir vandens išteklius, rūšiuodavo plastiką. Neseniai taip pat buvo išklausiusi įvairovės ir įtraukties mokymus, o kitą mėnesį ruošėsi eiti į seminarą apie aukštos kokybės klientų aptarnavimą.
Ruošdama mano kavą mergina iškratė kavos tirčius į atskirą šiukšlių dėžę, kur būdavo renkama kava ir vėliau naudojama trąšu arba biokuro gamybai. Kadangi gėriau kavą su pienu, nusukusi nuo pieno pakuotės kamštelį, mergina jį įmetė į stiklinį indą, kuriame buvo daug tokių pačių kamštelių. Prieš porą metų kita darbuotoja buvo sugalvojusi rinkti pieno pakuočių kamštelius ir siųsti juos į gamyklą, kur iš jų būdavo gaminami šiaudeliai. Taip jau buvo surinkta virš tonos kamštelių.
Pirkadama kavą savo atsineštame puodelyje gavau 10% nuolaidą. Atsiėmiau savo puodelį ir dar kartą žvilgtelėjau pro didžiulius, į pasakišką vaizdą atsiveriančius langus. Gurkštelėjau ką tik paruoštos ekologiškos kavos ir supratau – aš juk ,,Caffeine” kavinėje!
GRĮŽTI ATGAL